Belarus

Some interesting thoughts about Belarus by Tomas Venclova

EZ

============================
From
http://www.bernardinai.lt/index.php?2060761343

+++ tik savisvietai +++

Tomas Venclova. Mažiausiai pažįstama kaimynė - Baltarusija
2005-09-29

Mūsų reputacija ir vaidmuo Vakarų pasaulyje nemaža dalimi
priklausys nuo to, ar sugebėsime teigiamai veikti savo rytinius
kaimynus, kurie palyginus neseniai buvo mūsų nelaimės draugai.
Painiausias atvejis čia yra Baltarusija. Pastangos ją demokratizuoti
tuo tarpu lieka nesėkmingos. Tai primena Kubą, kurios net pati
Amerika nepajėgia nei per colį pakeisti štai jau keturiasdešimt
metų.

Apie Baltarusiją nedaug težinome. Net jos vardas mūsų spaudoje
nenusistovėjęs - dažnas linksta ją vadinti Gudija. Baltarusiai
suvokiami kaip atsilikę, tautiškai beveidžiai, sovietizuoti
žmonės, nuo viduramžių nepatyrę nieko, išskyrus vergiją. Retai
atsimename jų drąsą ir atsparumą, parodytą per devynioliktojo
amžiaus sukilimus, na ir per pastarąjį karą. Mūsų nežinojimas ir
nesidomėjimas yra paradoksalūs, nes mus jungia (tiesa, dabar skiria)
ilgesnė siena, negu su kitais kaimynais, ir bendra istorija, trukusi
daug šimtmečių.

Kai kas piktinasi, kad tautiškai nusiteikę baltarusiai laiko save
tikraisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojais, bet
istorines gijas čia sunku išnarplioti - Konstantinas Ostrogiškis
ar Leonas Sapiega tikrai buvo rusėnai, atseit baltarusių protėviai.
Baltarusių tautinis sąjūdis buvo labai artimai susijęs su
mūsiškiu, galvota ir apie bendrą valstybę (jos parodija virto Vinco
Kapsuko ,,Litbelas"). Nepriklausoma Lietuva kurį laiką turėjo
gudų reikalų ministeriją. Uždara siena tarp Vilniaus ir Ašmenos
arba Gardino atsirado tik pastaruoju metu - šimtus metų jos nebuvo.
Bendrumo jausmas galutinai išnyko tik sovietmečiu, kada paryškėjo
simpatijos latviams ir estams, o baltarusiai į Baltijos draugiją
nebeįtilpo.

Todėl Lietuva, sakyčiau, yra istoriškai atsakinga už Baltarusijos
likimą - labiau negu už kurios kitos šalies. Neveltui net mūsų
ir baltarusių herbai ligi Lukašenkos epochos buvo vienodi - tokių
dalykų pasaulyje retai pasitaiko.

Šiandien Baltarusija, kaip žinome, yra komiška pusiau sovietinė
diktatūra. Joje net labiau negu Rusijoje išliko anų laikų ekonomika
ir ideologija su primityvaus nacionalizmo ir paranojos prieskoniu.
Tvirtinama, kad Aleksandrą Lukašenką palaiko 80 procentų
gyventojų, nors tai tikriausiai yra mitas. Šiaip ar taip, jis
daugelio mėgiamas, kaip visi populistai: žaidžia ledo ritulį,
viešai bara savo valdininkus, važinėja po fabrikus ir sodžius be
apsaugos (ar bent ji lieka nepastebima). Bet jo nervingas elgesys
pastaruoju metu rodo, kad jis nesijaučia tvirtai. Antra vertus,
baltarusių opozicijai stinga charizmatiškų vadovų ir vietinių
oligarchų, kurie ją remtų, kaip tai atsitiko Ukrainoje. Atvirą
,,oranžinę revoliuciją" Lukašenka turbūt numalšintų jėga.
Veikiau diktatorių gali pašalinti kolegos iš vyriausybės -
autoritariniuose kraštuose tai būna. Beje, gali pašalinti ir
Vladimiras Putinas, kuris anaiptol nėra Lukašenkos draugas.

Paplitusi nuomonė, kad Rusija šiandien arba rytoj praris
Baltarusiją. Mano manymu, tai irgi mitas. Apie susijungimą kelinti
metai šnekama, bet realiai jis neartėja. Lukašenka anaiptol nenori
virsti eiliniu rusų gubernatoriumi. Dar svarbiau tai, kad Rusijai
susijungimas pridėtų neišsprendžiamų problemų, kurių jai ir
šiaip nestinga... Nerimaujama, kad baltarusių kalba gali išnykti,
bet netgi tai nebūtų katastrofa. Austrai kalba vokiškai, o airiai
- angliškai, bet jų šalys nėra nei Vokietija, nei Anglija. Antra
vertus, reikia pasakyti, kad baltarusių kalba laikosi geriau negu
manome: inteligentijai ir jaunimui ji virto prestižo, netgi mados
reikalu. Paradoksalu, bet jau išaugo baltarusių karta, kuri nuo
vaikystės suvokia Baltarusiją kaip atskirą valstybę.

Sutinku su tais, kurie sako, kad blogiausia politika Baltarusijos
atžvilgiu būtų jos izoliavimas - konfliktų eskalacija ir taip
toliau. Pavyzdžiui, dera suprasti Baltarusijos nerimą dėl
mūsiškės branduolinių atliekų saugyklos - ji, šiaip ar taip,
patyrė Černobylį. Reikia galvoti ir apie lietuvių bendruomenę
Baltarusijoje: jos padėtis tuo tarpu pakenčiama, bet yra
bauginančių signalų, jog ji, kaip ir daug didesnė lenkų
bendruomenė, gali virsti Lukašenkos įkaite. Ekonominiai ryšiai,
kontaktai su kultūrininkais ir jaunimu (kuris pamažu
vesternizuojasi), pagaliau gyvesnis turizmas į Naručio ar Naugarduko
kraštą mums tikrai nepakenks, o Baltarusijos sistemą išklibins,
kaip tai atsitiko mums patiems okupacijos periodu. Antra vertus, svarbu
organizuoti paramos baltarusiams tinklą - tokį, kokį Vakarai ir
išeivija organizavo mums dar prieš Atgimimą: skatinti baltarusių
nepriklausomą kultūrą, remti nukentėjusius. Tai turi daryti
piliečių organizacijos, kurios prireikus nevengtų ir neoficialių
kelių. Savo ruožtu baltarusių opozicija turi palaipsniui ugdyti savo
liaudį, versti ją tauta, ir ne tiktai Minske.

Lukašenkos ir opozicijos jėgos atrodo nelygios, bet tai gali būti
optinė apgaulė. Baltarusiai turi vieną bendrą bruožą su
lietuviais - jie yra lėti, bet gali pasikeisti per kelias dienas. Ir
tas pasikeitimas gali vykti net sėkmingiau negu Ukrainoje, nes
Baltarusija yra už ją mažesnis ir vientisesnis kraštas.

.

Quantcast